Madam Baterflai

„Madam Baterflai“ - dar vienas mano pirmas kartas. Taip, Tu teisingai supratai - pirmą kartą buvau operoje! Ir nors tik laimingų atsitiktinumų dėka (pasirodo, neturėjau lsp, dėl ko man padėjo atsitiktinai sutikta Agnė iš Katedriečių, o taip pat jau nedaug bilietų apskritai buvo likę - tad tai irgi laimingas atsitiktinumas, kad juos gavom) pavyko ten patekti, gavom gerus bilietus centrinėje ložėje (pirmas kartas Operos ir baleto teatro ložėje!) ir jautėmės itin pakiliai.
„Madam Baterflai“ - 2 veiksmų (3 dalių) G. Puccini opera italų kalba apie jauną geišą Čio Čio san, vadinamą madam Baterflai, kuri įsimyli amerikiečių leitenantą Pinkertoną. Šiam teisinės galios neturinčios vedybos - tėra formalumas, todėl jie susituokia. Tačiau netrukus po vestuvių leitenantas išvyksta atgal į Ameriką, pažadėdamas madam Baterflai sugrįžti, kai pavasarį paukščiai čiulbėti pradės. Tačiau laikas bėga, ir po trijų metų Čio Čio san vis dar laukia. Aplinkiniai jai sako, kad leitenantas tikriausiai ir nebegrįš, tačiau Čio Čio san netiki ir net nenori to girdėti. Maža to, juk dabar ji laukia ne viena - sugrįžtančio leitenanto laukia ir 3m. sūnus... Istorija baigiasi tuo, kad leitenantas veda amerikietę Keitę, jiedu įsivaikina minėtąjį sūnų, o madam Baterflai...nusižudo.
Siužetas gana paprastas, ir iš pradžių net teko nuobodžiauti, tačiau kaip viskas pateikiama - iš tikrųjų įspūdinga. Veidrodinės dekoracijos, nuostabiai krintantis „sniegelis“, įdomūs kostiumai (nors kai kurie tai labai baisūs buvo man) ir Bunraku.
Bunraku - japonų lėlių teatro žanras - lėlių valdymas, kurio metu lėlininkai nešioja lėles scenoje ir yra visąlaik matomi. Kas keisčiausia - lėlininkai taip „pasislėpę“, kad vaidinime jų nė nepastebi - visas dėmesys sutelkiamas į lėlę. Būtent tokia lėlė „vaidino“ Čio Čio san ir Pinkertono trimetį sūnų.
O dar tie operiniai balsai, kurie, galbūt pirmą kartą, manęs visiškai negąsdino - taip, opera - būtent ta vieta, kur tas spiegiantis balsas ne tik kad nešiurpina - priešingai, sukelia pasigerėjimą ir nuostabą. Be to, dar Juozapaitį gyvai išgirdau! Tik tie titrai, eh, daug laiko atima, kol juos skaitai - daug patogiau būtų opera lietuvių kalba.
Bet nepaisant tų titrų, nuobodžios pradžios ir kitų smulkmenėlių, jei dar niekada nebuvai operoje - nueik. Ir visai rekomenduoju pradėti nuo „Madam Baterflai“, kaip kad ir aš. :)
__
p.s. bet baletas man vis tiek patinka labiau :}
__
p.p.s. pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį, dovanų gauti auskariukai ir visoks paplepėjimas man taip pat labai patiko. ;)