Nuo pat pradžių žiedely trūko vienos akutės - lygiai taip, kaip ir mūsų bendravime. Išmestas žiedas buvo pakeltas, tačiau daugiau nenešiotas. Ateis diena, kai netyčia susitikę viską paliksim prie medžio.
***
Visą rytą skaitau knygą. Tikrą, kietu viršeliu, šiurkščiais storais puslapiais grožinės literatūros knygą! Ir taip gera, ir, rodos, vėl jaučiu norą rašyti. Piešti. Galvoje sukasi visokios idėjos.
Net pasiilgau tų laikų, kai neturėjau nei kompiuterio, nei muzikos grotuvo, o televizorius buvo sugedęs. Vasara ir kaimas, ir mes su pussesere prie tvenkinio skaitančios savo, paskui viena kitos knygas, o baigusios vėl keliaujančios į biblioteką naujų.
1 komentaras:
Kaži, ar dar kada iš viso prie to medžio dar nukeliausim. O gal jau jo nė nebėra. Vis tik malonu prisiminti, nostalgiškai taip.
Rašyti komentarą