Nežinau, ką be draugų daryčiau. Tikriausiai neišgyvenčiau. Man patinka kartais pabūti vienai ar tyloje, taip pat pastebėjau, kad kuo darausi vyresnė, tuo mažiau kalbu ir daugiau klausausi. Tačiau kai liūdna ir sunku, draugai yra tie žmonės, kurie pirmi išties pagalbos ranką, pasiūlys petį išsiverkti ar pakvies valgyti vanilinių ledų. Ir jei sunkią akimirką be draugo dar galima ištverti, tai kai linksma ir gera viduj, kai širdis dainuoja, be draugo gyvenimo neįsivaizduoju. Džiaugtis vienam neįdomu, laime norisi dalintis. <...> O kur dar įvairūs nuotykiai, pokalbiai vasarą balkone po žvaigždėtu dangumi, šokiai, pasivaikščiojimai...
Labai mėgstu eiti pasivaikščioti. Išvis mėgstu eiti. Eiti, kvėpuoti, justi vėjo gūsius, užuosti nuolat kintančius kvapus, galvoti, svajoti, prisiminti. Kasryt einu į mokyklą, o po pamokų atgal. Ir tai kone vienintelis laikas, kada galiu pabūti niekieno netrukdoma, su savim. Apmąstyti viską. <...> Todėl žiemą, kai pėstute eiti į mokyklą būna per šalta, arba per atostogas kartais taip išsiilgstu ėjimo, jog apsirengiu ir išeinu. Išeinu pati nežinodama, kur, kaskart vis kita kryptimi ir be aiškaus tikslo.
Miške pražydo žibutės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą