Geriau pagalvojus paaiškėjo, jog išsirenku ir aš.
Gal ne kasdien ir išvis ne taip dažnai, bet.
Ir apkabinimams, ir išsikalbėjimams, ėjimui kartu į parduotuves, tranzavimui, pasivaikščiojimams(ryte, dieną, vakare, naktį), ...
Tai nebūtinai turi būti tik vienas vienintelis žmogus, bet beveik visada pasirinkimas kategoriškai nekeičiamas, net jei tik todėl kažko kartais nepadarau visai.
Net sapnams išsirenku žmones. Ne visada tai draugas, artimas žmogus. Ne visada tai žmogus geras. Ne visada tai žmogus... Realybėje nebevadinu žmogumi, pykstu, nenoriu matyti. Sapne irgi panašiai, nes pabudau nė nepadėkojusi, tačiau vis dėlto įgavusi stiprybės, prisiminusi senus gerus laikus, kai nepažinom dar nė vienas pykčio ir neapykantos, pailsėjusi. Gera.
Išsirinkti žmones, gaila, ne visada yra gerai. Tai tampa problema tada, kai išsirinkto žmogaus negali pasiekti. Kai nėr jo šalia, kai jis užsiėmęs, kai su juo nebebendrauji ir t.t.
Ir vis dėlto kartais neišsirinkti tiesiog neišeina. „Perlipti per save“ labai sunku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą