Po labai gerų baletų, turi būti ir nusivylimų. Tokiu man buvo „Barbora Radvilaitė“. Ištęstas, neįtraukiantis, sunku buvo nežiovauti. Solistai nebuvo itin stiprūs, ar bent jau man taip pasirodė. Taip pat krito į akį, jog, kiek atsimenu anksčiau, iki pat paskutinio scenos krašto būdavo šokama ir liekama vaidmenį, o šįkart, nors sedėjome per vidurį, vis tiek galėjome matyti, kaip į užkulsius išbėgantys šokėjai, dar matomi, nebesistengia. Baletas liūdnas, o jį „ištraukia“ pati pabaiga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą