Apie siužetą truputį gali paskaityti apačioje, na, o informacija pasiskolinta iš čia.
„L‘elisir d‘amore“ buvo baigta 1831-aisiais metais, o dar po septynerių metų – 1838-aisiais – tapo dažniausiai Italijoje rodoma opera, tokį statusą išlaikiusi visą dešimtmetį. „Meilės eliksyro“ magija neblėsta iki pat šių dienų: pagal pastatymų skaičių ši opera yra dvyliktoji pasaulyje.
Operos veiksmas vyksta XVIII-ojo amžiaus pabaigoje mažame kaimelyje. Neturtingas valstietis Nemorinas myli žavią Adiną, tačiau supranta, kad jų padėtis pernelyg skirtinga, jog mergina būtų jo. Nedrįsdamas išpažinti savo jausmų, jaunuolis vis delsia, kol į kaimelį atvyksta seržantas Belkoras. Išvaizdus ir savimi pasitikintis kariškis nedelsdamas pasiperša gražiajai Adinai ir, kadangi tarnyba spaudžia, įkalbą ją iš karto susituokti.
Į neviltį puolęs Nemorinas pagalbos kreipiasi į miestelin atvykusį daktarą Dulkamarą, siūlantį vaistus nuo visų ligų – taip pat ir stebuklingą meilės eliksyrą. Už visus turėtus Nemorino pinigus daktaras jam parduoda paprasto vyno buteliuką. Išgėręs „meilės eliksyro“, Nemorinas įgauna drąsos bei pasitikėjimo ir apie savo jausmus prisipažįsta Adinai. Jaunuolio atvirumas merginai padaro įspūdį, tačiau ji jau pasirengusi tekėti už seržanto. Kad iš daktaro galėtų nusipirkti dar stebuklingojo gėrimo, Nemorinas už pinigus užsirašo į armiją. Sudėjęs visas viltis į didesnį kiekį stebuklingojo eliksyro, valstietis sutinka būrį vietinių merginų, kurios kažkodėl su juo elgiasi visiškai kitaip nei anksčiau. Tikroji priežastis – kaimo žmonės jau žino, kad mirus Nemorino dėdei, jaunuolis paveldėjo nemenką sumą, tačiau jaunuolis yra įsitikinęs, kad tai – eliksyro padarinys. Tuo pat metu Nemorino ieško ir Adina, supratusi, kad myli neturtingą valstietį ir nusprendusi netekėti už seržanto. Galų gale tikroji meilė nugali, o daktaras iš kaimelio išlydimas kaip didvyris – juk jo meilės eliksyras padarė stebuklą!
Kadangi aš šią operą stebėjau Zagrebe, Kroatijoje, tai jau nekantrauju kuo greičiau ją pamatyti Vilniuje! Atrodytų, nieko ten labai įspūdingo nebuvo, realistiškas kaimo gyvenimas, „kaimiečių“ amžinos problemos, kai kur šiek tiek per daug ištęstos scenos. Bet, kita vertus, spalvingi kostiumai, nuolat besikeičiančios scenos dekoracijos, puikios solistų arijos, begalė juokingų situacijų ir charizmatiškų personažų. Ir viskas juda, kruta, kažką veikia, net sunku viską akimis aprėpt. Ir tas juokinga, o tas dar labiau! Toks geros juoko dozės užtaisas, dėl kurio norisi į tokią operą grįžti dar ir dar kartą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą