Knygų mugė

Šįmet, kaip ir pernai, su drauge išsiruošėme į knygų mugę. Kaip ir pernai, nestovėjome eilėje, paltus pasikabinome rūbinėje ir... Kaip ir pernai matėm Čekuolio stendą (tik va kur pats Čekuolis šįkart buvo? Specialiai iš Panevėžio atsivežiau jo knygą su tikslu autografą gauti, o...), kaip ir pernai neužsukom į „Obuolio“ leidyklos kampelį, kaip ir pernai knisomės angliškų knygų skyriuose, taip pat prie kitų leidyklų stendų. Tik va šįmet kažkaip to susižavėjimo pačiu renginiu buvo mažiau - viskas jau taip pažįstama ir jei pirmą kartą paviljonas, kuriame vyko mugė man atrodė milžiniškas, tai šįmet toks visai nedidukas... Taip pat buvo gana daug vaikų - kas mane gerokai nustebino. Net nežinau, ar gerai, ar blogai pradinukus į tokius renginius vežt. Viena vertus, baisi grūstis visur, o ir prisiperka tie vaikai daugiau visokių lipdukų ir pan., nei naudingų knygų, bet iš kitos pusės, gal tokiu būdu skatinama skaityti? Na, nežinau, bet jei būtų mano valia, į knygų mugę vaikus vežčiau nuo kokios 7 klasės...
Tai va, nusipirkau vieną knygą - Spencer Johnson „Kas paėmė mano sūrį?“, kurią internete galite atsisiųsti čia arba čia. Jau seniai norėjau ją perskaityti, be to, rekomendavo viena dėstytoja, tad tikiuosi, jog pirkti buvo verta. :)
Viena knyga knygų mugėje lyg ir nedaug (ypač turint omeny, jog kai kas tų knygų kokias 8 nusipirko ;)), bet norėjau pirkti tik tai, ką iš tiesų norėsiu skaityti ir ko negalėčiau pasiskolinti iš draugų. Taip pat labai norėjau kokios tai plonos, lengvo turinio ir žemos kainos angliškos knygos, bet rasti, deja, nepavyko. Na, gal ir gerai - jau ir taip nemažai norimų perskaityti knygų stovi mano lentynoje ir laukia savo eilės.
Be knygų, dar prisirinkau visą krūvą knygų skirtukų. Tiesiog pastaruoju metu dovanodama knygą ar pati skaitydama mėgstu, jog joje būtų koks nors tai skirtukas. Geriausia, jei su kokiu žaviu piešinėliu ar gera mintimi - tada jau iškart atsivertusi knygą nusiteikiu teigiamai ir tikiu, jog kiti taip pat. :) Ar ne?
Na, o po gerų dviejų valandų, kai viskas daugmaž jau buvo apžiūrėta, o ir jėgų ne per daugiausiai, patraukėme į centrą pietų. Taip jau išėjo, jog atsidūrėme kavinukėje (na, pagal dydį, tai gan didelėje kavinėje) „Keisti ženklai“. Kainos ten, mano akimis žiūrint, padorios, meniu irgi normalus, na, o aptarnavimas taip pat nenuvylė - paprašiusi stiklinės vandens iš krano vaistams išgerti, gavau pašildyto virinto vandens. Super. Tiesa, pats pagrindinis patiekalas buvo šiek tiek šaltokas, bet kažkokių tai neigiamų emocijų nesukėlė. O rūgštynių sriuba ten tikrai labai skani. Žodžiu, visai rekomenduoju. :)

Gulbių ežeras

Gulbių ežeras - Piotro Čaikovskio 2 veiksmų baletas. Tai istorija apie princą Zygfrydą, kuriam tėvai gimtadienio proga surengia puotą ir liepia joje išsirinkti nuotaką. Puotos išvakarėse princas nuklysta į mišką, prie ežero, kuriame pamato gražuoles gulbes į merginas virstančias. Princas pamilsta tų gulbių karalienę Odetą ir toji jam papasakoja, kad ją ir jos drauges gulbėmis pavertė piktasis burtininkas Rotbaras ir jas nuo kerų išvaduoti gali tik amžina meilė. Zygfrydas prisiekia Odetai amžiną meilę. Odeta perspėja princą, kad jeigu priesaiką sulaužys, joms jau niekas nebepadės. Aušta, princas ir Odeta atsisveikina.

Puotos metu  jaunuolio galvoje vien Odeta, tačiau netrukus fanfaros perspėja apie naujus svečius - pasipuošęs garbaus riterio apdarais į puotą atvyksta Rotbaras su savo dukra Odilija. Odilija kaip du vandens lašai panaši į Odetą, ji vilioja Zygfrydą ir jis, apžavėtas jos kerų, prisiekia jai meilę. Štai ji, jo nuotaka! Rotbaras triumfuoja - princas sulaužė Odetai duotą amžinos meilės priesaką, o tai reiškia, kad burtininko kerai visagaliai, amžinos meilės nėra!

 Staiga princui prieš akis iškyla kenčiančios Odetos paveikslas. Supratęs visą apgaulės, kurios tapo auka, siaubą, Zygfrydas bėga prie ežero, pas Odetą...

Toks siužetas. Pabaigos nepasakosiu, kad būtų įdomiau :P. Tik pasakysiu, kad ji man nepatiko - visai ne tokia, kokios tikėjausi pažiūrėjusi filmą „Juodoji gulbė“... Ir šiaip, galbūt dėl to, kad sėdėjau itin arti scenos, pirmą kartą mačiau tiek daug šokėjų klaidų - ir sinchroniškumo trūko, ir paslydo viena „gulbė“ vienoje iš ežero scenų... Ir šiaip, iš arti kai žiūri, tai puikiai matosi drebančios rankos, įsitempę šokėjų veidai, tylūs keiksmai nepasisekus ir visokie kitokie pasišnekėjimai. Tačiau kita vertus, geriau matosi ir teigiami dalykai - N. Juškos nuostabūs ir elegantiški judesiai, balerinų šypsenos, virpėjimai visokie, taip pat ir dekoracijos.
Apibendrinant, „Gulbių ežeras“ tikriausiai nebus mėgstamiausias mano baletas, bet jį neabejotinai verta pamatyti - juk ne veltui jis toks populiarus ir vadinamas baleto klasika. :)

Nuotraukas pasiskolinau iš čia.