Jei, tai.

Jei nesiskundžia, tai dar nereiškia, kad viskas gerai;
Jei nerėkia, tai dar nereiškia, kad neskauda;
Jei šypsosi, tai dar nereiškia, kad laimingas;
Jei neina, tai dar nereiškia, kad nenori;
Jei neturi, tai dar nereiškia, kad negali įsigyti;
Jei kalba piktus žodžius, tai dar nereiškia, kad toks ir viduje;
Jei tyli, tai dar nereiškia, kad neturi, ką pasakyti.
Jei, tai dar ne.

Poezijos popietė.

Taigi vakar teko sudalyvauti Panevėžio apskrities jaunųjų kūrėjų sambūryje. Renginys vyko Panevėžio Lėlių Vežimo teatre ir truko maždaug pustrečios valandos.
Sambūrio metu dar kartą prisiminėme amžiną jai atilsį JBG lietuvių kalbos mokytoją Zitą Mockutę, klausėmės poezijos(V.Čepytė, Jurgis, K.Aleknaitė, R.Pratkelytė, K.Andriulytė ir kt.), miniatiūrų(F.Jurgaitytė, L.Jackevičiūtė, I.Blaževičiūtė, A.Tavoraitė ir kt.), impresijų(pirmokė Lina), novelečių(IV-tokė Raminta iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos), novelių(Simonas iš Šiaulių), apysakų(E.Pupelis) ir net romanų ištraukų(E.Tkačenka). Taip pat buvo pristatyta JBG teatro studijos(vadovė L.Svalbodienė) improvizacija „Obuoliai“. Ir dar daugiau - mums koncertavo JBG solistė I.Grikšelytė, JBG brolių Mingailų duetas, taip pat vienas iš Panevėžio Lėlių Vežimo teatro aktorių. Galų gale, prisiminus Anderseno pasakas ir pasidžiaugus kuriančiu jaunimu, visi buvo apdovanoti ir pamažu išsiskirstė kas kavos puodelio, kas į parką, o kas - namo.
Ir galiausiai, ar žinojote, jog net valgant pusryčius kartais ateina puikios mintys? Kad ir ši Otilijos „Tobulumo išraiška“: tobulas makaronas - makaronas su skylute, nes jei paspringai, turėsi, pro kur kvėpuoti. Ir nesvarbu, įkvepia perokside pamirkyti plaukai, auksinis rankinukas ar sodo kaimynė - rašyti, kurti verta.

Neliūdėk.

Haiku. Sniegas.

Vaiskutėlis sniegas
Tarytum lieptas tarp
Tylos ir grožio
____

Sniego muzika
Žiemos svirplys
Grikšintis po mano kojom
____

Atsitūpusi moteris
Šlapinasi ir tirpdo
Sniegą


Haiku - japonų literatūros žanras. Tai trumpas eilėraštis, kurį sudaro trys eilutės ir septyniolika skiemenų. Nė vienu daugiau.

Apie tai, apie sniegą ir haiku, apie būties trapumą ir poezijos, kūrybos jėgą kalba Maxence Fermine romanas „Sniegas“. Paliko įspūdį tikrai. O daugiau nieko nesakysiu, knyga labai plonutė, vos 100psl., tad kam įdomu - paskaitysit. :)

Sniegas turi penkis pagrindinius požymius.
Jis baltas.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo.
Jis keičiasi be perstogės.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi.
Jis pavirsta vandeniu.

Kai Juko apie tai pasakojo tėvui, šis čia įžvelgė tik neigiamus bruožus, tarsi tokia keista sūnaus aistra sniegui žiemos metą jam būtų padariusi dar žvarbesnį.
- Jis baltas. Vadinasi, yra nematomas ir neturi teisės egzistuoti.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Išdidėlis, kas jis toks, kad ketina paversti pasaulį statula?
Jis keičiasi be perstogės. Vadinasi, jis nepatikimas.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Kam gali būti malonu paslysti ant sniego?
Jis pavirsta vandeniu. Kad tirpdamas mus labiau užtvindytų.

Bet Juko įžvelgė kitas penkias savo bičiulio savybes, kurios visiškai tenkino jo meninį talentą.
- Jis baltas. Tai poezija. Nepaprasto tyrumo poezija.
Jis sustingdo gamtą ir ją saugo. Tai tapyba. Pati trapiausia žiemos tapyba.
Jis keičiasi be perstogės. Tai kaligrafija. Yra dešimt tūkstančių būdų parašyti žodį „sniegas“.
Jis pasižymi slidžiu paviršiumi. Tai šokis. Ant sniego kiekvienas gali patikėti esąs lyno akrobatas.
Jis pavirsta vandeniu. Tai muzika. Pavasarį upes ir vandens srautus jis paverčia baltų natų simfonijomis.

Kelionė į Šiaulius. Kryžių kalnas.

Taigi šį savaitgalį ir vėl buvau Saulės mieste. Planai buvo tokie: „Akropolio“ atidarymas, mugė, Kryžių kalnas.
Akropolio atidaryme buvo tiek daug žmonių, kad net kvėpuot sunku darėsi. Minios! Trijų aukštų pastatas ir žmogus prie žmogaus. Ant ledo koncertavo YVA, Cicinas... Bet tai jų veik niekas nematė ir negirdėjo - norint pamatyt reikėjo kokiu nors tai būdu patekti į antrą aukštą ir prasibrauti prie ledo arenos stiklo. O tai vakar buvo sunku, oj, sunku... Tiesa, saldainių ir balionų kiekvienas norintis galėjo gauti į valias.
O Kryžių kalne buvo nuostabu. Paskutinįkart čia buvau buvus daugiau nei prieš dešimt metų, dar visai mažytė, todėl šiandien jaučiausi lyg pirmą kartą - įspūdis labai didelis.







Mugė. Mugę pražiopsojom arba Šiauliuos ji iš viso nevyko. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: Ugnė nusipirko savo pirmuosius auskariukus, dar kartą aplankėme Salduvę...
Kelionė traukiniu atgal ir aš jau namie. Panevėžy. Žiūrinėju nuotraukas ir video. Ir taip gera viduj... Jei ne tie peršalimai, būtų išvis fantastika. Hmz...
Aš vis dar noriu miego.

Tulpių diena

Gėlės, saldainiai, daina - bene populiariausi būdai „papirkti“ merginą. Šiandien tai bandė padaryti mūsų gimnazijos dvyliktokai.
Kaip jiems sekėsi, galite pažiūrėti čia ir čia, o dailiosios lyties atstovės, garbės žodis, liko sužavėtos.

Kodėl man patinka pavasaris.

Pavasarį lengviau keltis rytais.
Pavasarį turiu daugiausiai energijos.
Pavasarį žmonės dažniau šypsosi.
Pavasarį kvepia.
Pavasarį būna Velykos.
Pavasarį viskas atgimsta, atsigauna ir atsinaujina. Pavasarį dažniau šviečia saulė. Ir šildo. Pavasarį sugrįžta paukščiai ir pražysta gėlės. Pradeda skraidyti drugeliai. Ir taip gražu aplink!
Pavasarį prasideda pasivaikščiojimų, žygių ir atradimų laikas. Ta proga dažniau susitinku su draugais. Pavasarį baigiasi sausakimšų autobusų sezonas ir prasideda naujas: eiklių kojelių, riedučių ir dviračių. Pavasarį žmogus jautiesi lengvas it pūkelis - taip gera ir linksma išlindus iš kelių megztinių ir kailinių.
Pavasarį iš naujo suprantu: gyvenimas yra gražus.