1st of September.

I think I already said enough today. So just a pic.

Latvia - Jūrmala - pipe!

My mum.

2015m. lapkričio 22d.

Panevėžys:
Užtvanka,
miškelis.

Duok Die, kad būtų įmanoma.

Tai mat, miško pasiilgę, auklėjo šilelį.

...Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,
Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios...




...Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!...




...Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę...



...Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, -
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi...


...Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;
Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę...

Kafka pakrantėje

Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki į vieną pusę, bet ji pasiveja. Tu dar sykį pakeiti kryptį, bet audra ir vėl prisitaiko. Vis blaškaisi, lyg auštant šoktum su mirtimi nelaimę pranašaujantį šokį. Kodėl? Nes ši audra nėra kažkas, su tavimi nesusijęs. Ji - tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau telieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Ten nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, tarsi į dulkes pavirtę kaulai, verpetais besisukantys į dangų.

Kai svajonės tampa realybe arba bevardis pirštelis.

23:53pm.

Minčių lietus.

Minčių lietus. Kai galvoju, tai net nežinau, geras tai dalykas ar blogas. Kai buvau SLI in LCC, tai mums sakė, kad geras, jei atlieki tai sąžiningai. Dabar aš atlieku tai sąžiningai, kaip prieš pusę savaitės tai sąžiningai atliko mano sesutė. Mano patarimu, aišku. O aš sustojau. Tik sekundei ar dviem, bet sustojau. Akies krašteliu žvilgtelėjau į pienišką šokoladą su sveikais lazdyno riešutais ir galvoje prabėgo pilnas vaizdinys, kaip netrukus padėsiu tašką, išjungsiu kompiuterį, pasiimsiu tą šokoladą (arba ne), uždarysiu duris ir atsidursiu prie užtvankos. Ten pūs vėsus vasaros vakaro vėjas ir daugiau nebus nieko iš v. Nebus ir žmonių. Tik aš, užtvanka ir pieniškas šokoladas su sveikais lazdyno riešutais. Aš sedėsiu tyliai ramiai ir žiūrėsiu į tekantį vandenį, vaizduosiuos, kaip draugė kažkada patarė, kaip bėgdamas vanduo savo galinga srove nuplauna visas bėdas, nuplauna viską. Ir man bus gera jausti lašelius ant savo kūno, aš nedrebėsiu. Kiek vėliau prisiminsiu, kaip išdrįsau prieiti prie pat kraštelio ir kaip neapgalvotai padrąsinau draugę. Tačiau viskas gerai, kas gerai baigiasi, todėl daugiau kalbėti apie tai neverta. Verta gal tik galvoti arba naiviai tikėtis, kad kitąkart griūnant sparnuotas gaidelis vėl mane sugaus. Šitaip bemąstant ar minčių lietumi besinaudojant akys nukrypsta į dešinės rankos veną. Taip, toj vietoj. Skausmo jau beveik neliko, bet vistiek vis dar atrodau kaip narkomanė. Mėlynės(nes šiuo metu spalva mėlyna) vis dar keičia savo spalvą ir nuolat išryškėja naujų. Prastos venos, ką padarysi. Ir tuoj pat nusijuokiu pagalvojus, kaip vėl iki pat Vilniaus sklandys gandai, paskleisti nuobodžiaujančių žmogeliukų, pamačiusių mano rankas. O man dzin, kas ore sklando, nebent tai kregždė. Dažnai kregždės skraido palei mano langus, beveik kiekvieną vakarą galiu jas matyti. Matyti jas, matyti kitus langus, matyti ir stadioną galbūt. Bet nu ir kas, taip? Taip. Taip... Mintys senka, matyt, laikas baigti. O ir vėlu jau, nors užtvanka graži ir naktį. Ir. Taip. Minčių lietuje tai neišvengiama, nes todėl, tulibu dibu, tai ir yra minčių lietus.
--> Ken Lee.

Po lietaus.

Sveiki visi.

Seniai rašiau, bet, matyt, taip ir turėjo būti - labai daug kas keitėsi mano gyvenime ir gana per trumpą laiko tarpą, tad prisėsti prie pc ir viską aprašyti nebuvo laiko, o gal - ir noro.
Bet iš esmės man viskas gerai. Vasaroju šįmet visai kitaip nei kada nors ankščiau leidau vasaros atostogas ar maniau tai daryti, bet esu tuo net patenkinta. Aš augu, kas teikia vilties.


Vyšnios... Po lietaus.

8 minutes or a video to remember.

About love and more.