Latvia - Jūrmala - pipe!

My mum.

2015m. lapkričio 22d.

Panevėžys:
Užtvanka,
miškelis.

Duok Die, kad būtų įmanoma.

Tai mat, miško pasiilgę, auklėjo šilelį.

...Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,
Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios...




...Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!...




...Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę...



...Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, -
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi...


...Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;
Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę...

Kafka pakrantėje

Likimas - tarsi maža smėlio audra, nuolatos keičianti kryptį. Tu pasuki į vieną pusę, bet ji pasiveja. Tu dar sykį pakeiti kryptį, bet audra ir vėl prisitaiko. Vis blaškaisi, lyg auštant šoktum su mirtimi nelaimę pranašaujantį šokį. Kodėl? Nes ši audra nėra kažkas, su tavimi nesusijęs. Ji - tai tu. Kažkas, slypintis tavo viduje. Tad tau telieka pasiduoti, žengti tiesiai į sūkurį, užsimerkti ir užsikimšti ausis, kad vidun nepatektų smėlio, ir pamažu eiti. Ten nešviečia saulė, nėra mėnulio, krypties, laiko jausmo. Tik smulkus baltas smėlis, tarsi į dulkes pavirtę kaulai, verpetais besisukantys į dangų.