Sth from today's JBG

Hello everyone! This week is language' week, so dont't forget to celebrate it!










and a old one, but almost my favourite drawing:

Kodėl man patinka ruduo

Apmąstymai prasidėjo vakar vakare, su Vytu kalbant apie dieną ir naktį, o realią formą įgavo šiandien perpiet laukiant draugės ir stebint plaukiojančias gulbes. Ir buvo taip gražu!
Rudenį anksti leidžiasi saulė ir kaskart, kai daug išmokusi(arba ne) einu namo, aš galiu matyti auksinius klevų lapus, bristi per juos. Prisirinkti galybę šaltai švelnių kaštonų ir jais užpildyti kišenes bei mamos rankinuką. Rudenį prasideda ančių maitinimo sezonas, be to, dažniau geriu arbatą. Rudenį aš viską apgalvoju, kas vėliau išsiveržia idėjų gausa ir naujais tikslais. Rudenį esu apsupta nebeatostogaujančių draugų, kurie neleidžia paklysti ir tam nė nereikia kelionės į Latviją. Ruduo man - dar ir nauja pradžia. Ne visuomet sėkminga ar džiugi, bet visuomet paliekanti ryškų pėdsaką mano metuose.
Ruduo - ilgų naktų metas, o ilgas naktis aš juk taip mėgstu. Pokalbius, žvaigždes kai giedra ir šokį tyloje, nes aplinkiniai miega. Filmus, masažą bei stiprią kavą švintant. Paslaptis.
Ir man patinka rudenį pasiilgti. Švenčių, šviesos, atostogų ir gėlių, paukščių ir pavasario, vasaros karščio ir trumpų rankovių. Ir net žiemos, sniego, senių besmegenių Senvagėje bei sniego angelų. Ir nesvarbu, jog kai kurie dalykai metams apsukus ratą nebepasikartoja. O gal svarbu, bet kažką praradus atsiranda galimybė atsirasti kažkam naujam, kažkam galbūt dar geresniam. O seni prisiminimai juk lieka. Lieka tokie pat nuostabūs, atsparūs pykčiams ar neapykantai, kad ir kokia galinga ji bebūtų.
Ir man patinka rudenį apie tai galvoti, ir patinka prisiminti.
Ir todėl man patinka ruduo.

„Iškristi per balkoną ir nusibrozdinti smakrą arba praryti žuvies ašaką - neskauda, o mylėti - skauda.“
(iš Giedrės Beinoriūtės filmo Balkonas)

Avinėlių tylėjimas

Ne, čia ne apie tai. Ne!


O vis dėlto, taip nusibodo. Nusibodo! Nors ir nuobodulys čia dar būtų nieko - bėda ta, kad aš pavargau. Kantrybės taurė sklidina, velniop viską, jei perpildys.




Kita vertus, nereikia bartis. Nei sau, nei jums. Tiesa, drugel? Mūsų jaunesnieji vienmečiai. Ir ne tik...
Rytojus jau irgi suplanuotas. 12val nuleis kraują, duos sulčių ir paleis namo. Didžiuokitės manimi! Kadangi kojos vis dar manęs nepripažįsta teisėta sąvininke, tai po to tikriausiai atvažiuos P., parveš. Murah, ir dar atgausiu teisėtą dokumentą. Žmonės, aš vairuotoja!
Ir vis tiek. Suprasti neįmanoma. Bet būkite pasveikinti, žmogėdros!

Šeštadienis!

Viena puikiausių dienų šį rudenį. Ilga ir turininga: siuvyklos paieška, ančių maitinimas, kavos gėrimas ant skardžio, gamta ir brangūs žmonės, vakare - teatras. Viską pasako nuotraukos, tad daug nekalbėsiu. Tik... Ačiū. Šiandien jaučiausi tikrai laiminga.

Mąstant, kovojant, prisimenant. Ištrauka.

Havajuose yra tokia vieta, kurią vadina "Tualetu". Tai didžiuliai vandens sūkuriai, kurie atsiranda, kai susiduria prasidedantys ir atslūgstantys potvyniai. Vanduo vis sukasi ratais, tarytum nuleistas tualete. Jei ten netektum jėgų, iškart panirtum po vandeniu, o tada sunku vėl išplaukti į paviršių. Kartais, - tai priklauso nuo bangų, - galima niekada neišplaukti. Na, štai, esi po vandeniu, tave plaka bangos, ir tu nieko negali padaryti. Mosikuodamas rankomis sau nepadėsi. Tik neteksi jėgų. Niekada nebuvai toks išsigandęs. Tačiau nenugalėjęs tos baimės, niekada netapsi tikru banglentininku. Turi pažvelgti mirčiai į akis, iš tikrųjų ją pažinti, po to nugalėti. Kai tave įtraukia tas verpetas, pradedi galvoti apie įvairiausius dalykus. Tarytum susidraugauji su mirtimi, iš širdies su ja pasikalbi.

***

Visi prarandame ką nors sau brangaus. Prarastos progos, prarastos galimybės, jausmai, kurių niekada nesusigrąžinsime. Štai ką reiškia būti gyvam. Tačiau mūsų galvose yra mažas kambarys, kur mes saugome prisiminimus. Jis primena knygų saugyklą bibliotekoje. O norėdami suprasti, ką jaučia mūsų širdis, turime nesiliauti gaminę naujas nuorodų korteles. Retsykiais turime nuvalyti dulkes, įleisti gryno oro, pakeisti vandenį gėlių vazose. Kitaip tariant, tu amžinai gyvensi savo bibliotekoje.

***

Laikas tave prislegia kaip senas, neaiškus sapnas. Tu nesiliauni judėjęs, mėgindamas prasprūsti. Tačiau net jeigu nueitum į pasaulio kraštą, negalėtum išsigelbėti. Bet vis tiek turi ten nueiti - į pasaulio kraštą. Kažko negalėsi padaryti, jei ten nenukeliausi.

Ideas again and again... autumn.

Idea on a wall.

Happy me and a beautiful autumn. My cat is almost healthy now and I had a wonderful afternoon today spent in my bed. At least Plunksnius prepared a tasty dinner and we had a small talk after. I was exited.
I have nothing to say more, so just take care everybody and don't forget to take umbrellas 'cause of this rainy(but still beautiful) autumn.

Btw, I still love you, my big sister:) No matter what status is.

__T__

O mano katinėlė serga. Nupiešiau kempiuką su kalmaru ir pajutau, jog aš vis dar vaikas. Ir aš verkiau. Dovanotas angelas žiūrėjo nuo stalo ir mes vėl apsipylėme arbata. Medus skanesnis buvo pernai, bet kaip visuomet svajojau apie geresnį rytojų. Ir šiukšlių princo meilę, nors 2110 metais jau norėčiau nebebūti. Aš išploviau visus indus, o ryte neužpatentavau ne savo nenupjautos žolės kvapo. Nors jis tikrai visur skirtingas.
Giliai širdyje visi trokšta to paties ir mes eisim ieškoti auksinių lapų. Man patinka klevai, kada nors būtinai aplankysiu ir Niagaros krioklį. Įspūdingai. Merso tikriausiai mane suprastų, nors mes neturime nieko bendra. Galva svyra ir ji tyliai padeda: mielas senas toli esantis kambarys ir vis dar skambanti hercogo dainelė.
Sustok. Apsidairyk. Įsiklausyk.

Zudoarichikitoka

Kaip aš gimiau. Dvi savaitės.

Gimiau aš per pačius vasaros karščius, liepos 28 dieną, šeštadienio vakare. Mano tėvai labai norėjo, jog jiems gimtų graži, garbanota dukrytė tamsiomis akimis. Manau, kad jų lūkesčius tikrai pateisinau, nes gimiau būtent tokia: gimiau garbanota, rudomis akimis ir dar su raudona dėmele kaktoje (todėl iš kitų tą dieną gimusių mane atskirti buvo tikrai nesunku).
Buvau toks vaikas, apie kokius tėvai gali tik svajoti. Gimiau be dienos devynių mėnesių, buvau 50cm ūgio ir svėriau 3 kilogramus, ir gavau 9 balus devynbalėje sistemoje pagal kažkokią kūdikių vertinimo skalę. Todėl ligoninėje ilgai neužsibuvau.
Palikau ligoninę jau kai ką mokėdama: rėkti ir maitintis. Taip pat turėdama vieną ydą - rėkdavau tik naktimis. Dienomis buvau nuostabus vaikas - šypsodavausi net miegodama. O miegojau aš visą dieną, todėl galima sakyti, kad aš visą dieną šypsojausi. Todėl pirmą užduotį gavau jau pirmosiomis savo gyvenimo dienomis - turėjau išmokti verkti dieną, o miegoti naktį. Prisitaikiau prie pasaulio, nes pasaulis nenorėjo taikytis prie manęs.
Pirmomis savo gyvenimo dienomis mokėjau tikrai daug: ropoti, plaukti, čiupti ir griebti. Taip pat turėjau įgimtą talentą - prajuokinti visus, kurie tik į mane pasižiūrėdavo. Vėliau mano įgimti gabumai ir talentai išnyko, tačiau pasibaigė ir pirmosios dvi mano gyvenimo savaitės.

Oh, she loves to sing

Taigi Panevėžio miesto gimtadienį bei naujojo kino centro atidarymą nusprendėme paminėti ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Kino centro atidarymas, tiesa, jau ankščiau buvo paminėtas dviem puikiais filmais, bet Panevėžio miesto 505 gimtadienis - proga irgi svari. Veiklos buvo daug, žmonių buvo daug ir, yupy, geros muzikos taip pat netrūko: penktadienį šokom dūkom su Saulium ir grupe Bix bei Andriumi Mamontovu (pagarba jam), o šeštadienį, t.y. vakar, dainavom su Aiste ir legenda tapusia Antim. Koncertą vainikavo visiems gerai žinomi "Zombiai" ir "Alyvos", galybė fejerverkų ir grupė Night. Plius ledai, draugai ir apelsinų sultys, be kurių kažin, ar būtų buvę taip nuostabu. Namo grįžau vėlai ir atsikėliau skaudančiu kaklu, bet žinot - buvo verta.
And she said: yeah, that's right!